1995-ais egzistenciją pradėję INFERNO ilgą laiką buvo žinomi kaip aršaus Black Metalo tradicionalizmo šalininkai, tačiau su šeštuoju studijiniu albumu – "Omniabsence Filled By His Greatness" (2013) – grupė pasirinko žengti nežinomybės link. Šiame įraše čekai žymiai nutolo nuo anksčiau propaguoto gana tipiško juodojo metalo skambesio, jų kompozicijos tapo labiau orientuotos į atmosferą, abstraktesnės ir mistiškesnės. Vedini vidinių impulsų, emocinės intuicijos ir dvasinės transformacijos sieko, INFERNO nariai toliau žengia šia radikaliai savita kryptimi, formuodami neabejotinai unikalią žanro interpretaciją. Albumai "Gnosis Kardias (Of Transcension and Involution)" (2017) ir "Paradeigma (Phosphenes of Aphotic Eternity)" (2021), nors ir išsaugo Black Metalo esenciją, demonstruoja laipsnišką metalo rifų virtimą kone ambientine muzika.
Daugybė instrumentinių sluoksnių ir detalių tarsi verpetas nesąmoningai įsuka klausytoją į meditatyvią būseną, perkelia į paradoksų perpintas visatos platybes ir ezoterinių idėjų aukštumas. Kartais susidaro įspūdis, jog INFERNO muzika žingsnis po žingsnio virsta grynu eteriu.
Neretą stebina jog čekų kolektyvas komplikuotus paskutiniųjų dviejų albumų kūrinius ryžtasi ir sugeba sugroti gyvai – jie išties atrodo ne itin pavaldūs gyvam atlikimui. Tačiau daugybė INFERNO pastaraisiais metais surengtų charizmatiškų ir įtraukiančių pasirodymų tiek didžiųjų metalo festivalių, tiek mažesnėse scenose pelnė grupei puikią reputaciją.
INFERNO muzikos paveikumą ir koncepcijos savitumą daug lengviau pajusti, nei apibūdinti – tuo įsitikinti galės XXIV-ojo KILKIM ŽAIBU klausytojai.
