THARAPHITA

90-ųjų pradžioje, kai post-sovietinis blokas dar tik vadavosi už okupacinių gniaužtų, Baltijos valstybėse aukso amžių išgyveno Pagan Black Metal žanras; grupės, pasaulėžiūroje atsigręžusios į savų kraštų istorijas, protėvių palikimą, senuosius dievus ir epišką, didingą šiaurietiško metalo skambesį. Jų tarpe estai THARAPHITA griežė pirmuoju smuiku ir buvo viena iš kertinių regiono formacijų!

Sulig pirmaisiais įrašais THARAPHITA mėgavosi velnišku populiarumu Lietuvoje, o žymusis „Merekurat“ buvo tarsi metalinių scenų himnas. Stebėtina, jog per tris dešimtmečius veiklos grupė ne tik neprarado aktualumo, bet ir išlaikė gal ne patį aktyviausią, bet aukščiausios prabos kūrybiškumo lygį. Estų muzika, visų pirma - melodingo, greito ritmo epiškas black metalas, pasižymintis intensyvumu, kartais - ankstyvojo periodo, nešlifuotu skambesiu. Dainoms būdingas klavišiniais kuriamas gilumo įspūdis ir neretai išnyrančios chorinės kolektyvinės vokalo partijos. Naujausiose kūryboje grupė nevengia įtraukti heavy metal bei kitų stilių priemaišų, ir nebijo eksperimentuoti, tuo pačiu išlaikydama pagoniškąjį THARAPHITA pradą.

Neįtikėtina, bet esamą populiarumą ir žinomumą grupė sugebėjo pasiekti dainuodama praktiškai išskirtinai estiškai. Kartu tai - nieko stebėtino, nes šiame žanre žodžiai - tik priedas, papildantis širdimi ir siela jaučiamas, muzikos kuriamas sintezes su viduramžių pasauliu...