SATURNALIA TEMPLE

Jei tavo grojaraštyje amžinai sukasi Electric Wizard, Sleep arba Dopethrone kūriniai, tai SATURNALIA TEMPLE tikrai turėtų tapti tavo festivalio favoritais. Ši grupė susikūrė dar ilgai iki tol, kol apsirūkęs Doom‘as tapo mados reikalu, todėl šie žmonės yra vieni iš tikrųjų šios srities profesionalų. Jų pareiškimas, jog kartoti 70-ųjų klišes – tik kvailiams, tai tik patvirtina. Jų muzika yra koncentruotas Stoner/Doom su lengvomis Black metal priemaišomis. Tai apdujusi depresija sraigės greičiu leidžiama į klausytojo venas. Ji kaip nuodai sklinda kraujagyslėmis į smegenis ir atima žadą. Milijoną kartų kartojami rifai balansuoja ant sadomazochizmo ribos, bet tai kuria nepriekaištingą juodųjų apeigų atmosferą.

SATURNALIA TEMPLE gimė 2006 metais Stokholme ir dabar joje groja vienintelis iš grupės įkūrėjų – Tommie Eriksson. Tommie išsiskiria iš kitų muzikantų tuo, kad jo muzikos ideologija yra susiformavusi iš gilių okultizmo bei magijos studijų – jis yra rašytojas bei apie tai skaito paskaitas. Gali būti, jog būtent dėl šios priežasties jo kuriama muzika yra tokia įtaigi, gili ir įtraukia ne tik Doomo bei Stonerio megėjus, bet ir Deatho ir Blacko klausytojus. Grupėje groja ir kitas ilgametis narys – 2008 metais prisijungęs bosistas Peter, be kurio nebūtų įgyvendinti du puikūs ilgagrojai albumai bei du EP. 2013 metais grupė tapo duetu – liko be nuolatinio būgnininko, todėl dabar dirba su Tim Call, kuris groja įrašuose bei pasirodymuose JAV, o Europoje, ir per patį Kilkim Žaibu, pamatysime grojantį Kennet Granholm. Beje, savo kūrybą grupė įrašinėja savo nuosavoje studijoje Sitra Ahra, kuri yra paslaptingų miškų aplink Uppsalą apsuptyje. Harmonija su gamta tik sustiprina magiškųjų pradų pajautimą.

Šiuo metu grupė gali didžiuotis šešiais savo kūrybos leidiniais. Sklando gandai, kad jau debiutiniame „UR“ grupė sugebėjo išraityti tokių akordų, kurie papuoštų net Sunn0))) muziką arba pagonių derliaus ritualą. Ilgagrojuose albumuose „Aion of Drakon“ ir „To the Other“ SATURNALIA TEMPLE dar patobulino savo skambesį: tirštos boso partijos, neapibrėžtos gitaros, narkomaniškas vokalas ir bloga lemianti okultinė atmosfera sumaišyta su sunkaus Stonerio kanonais. Šio muzikinio darinio koncertų metu muzika krauju išsilieja iš kolonėlių ir raudonai nudažo visą aplinką. Šioje kruvinoje Valpurgijos naktyje Lūksto ežero pašonėje tikrai atsiras tokių, kurie parduos savo sielą arba Velniui, arba bent jau šiai puikiai grupei.