METSATÖLL ir KILKIM ŽAIBU švenčia 20 metų jubiliejų kartu!

Šiais metais dvidešimtą jubiliejų švenčia ne tik Kilkim Žaibu, tačiau ir festivalio scenoje jau penktąjį kartą pasirodysiantys Estijos metalo legenda tapę METSATÖLL ! Grupė per dvidešimtmetį patyrė ir geresnių ir sudėtingesnių laikų, tačiau, kaip tikri Estijos girių vilkai, nesustabdomai žengia pirmyn. Jubiliejų pažymėję albumu "Katk kutsariks" (est.: Maras vadeliotojas) aktyviai koncertuoja ir jau šeštadienį sudrebins KILKIM ŽAIBU sceną, kur ketina užkurti iki šiol neregėtą pirtį. Džiugu pasidalinti pokalbiu, su vienu iš grupės įkūrėju, gitaristu ir vokalistu Markus.

 

 Šiais metais METSATÖLL švenčia dvidešimtąjį jubiliejų. Per dvidešimt metų keitėsi ir muzika, ir žmonės. Ar pradžioje galvojote, kad grupė taip toli nukeliaus ir taip ilgai išsilaikys?


Taip, METSATÖLL šiemet jau dvidešimt ir mes ketiname šį jubiliejų pažymėti taip smagiai, kaip tik pavyks. Prieš dvidešimt metų niekas nebūtų patikėjęs, kad dabar grupė vis dar egzistuos, tačiau mes visu greičiu judame į priekį. Labai tuo didžiuojuosi ir manau, kad  METSATÖLL yra mano gyvenime svarbiausias kūrinys. Su manim grupė kartu buvo visą gyvenimą, tiek geresniais, tiek blogesniais laikais, ir tai puikus jausmas.

 

Jubiliejaus proga išleidote albumą pavadinimu "Katk kutsariks" (Maras vadeliotojas). Ką šis albumas jums reiškia?


Naujasis albumas mums reiškia labai daug. Jis žymi mūsų dvidešimtą jubiliejų. Kadangi nesame sudarę sutarties su įrašų kompanija, derybos vyko su daug įmonių. Vienas jų reikalavimų buvo, kad albumas būtų išleistas rudenį. Tačiau mes su METSATÖLL nusprendėme, kad naujasis albumas turi būti išleistas per METSATÖLL dvidešimtąjį jubiliejų, ir taip ir nutiko. Tą mums jis ir reiškia: mūsų vilko dvasią ir nepriklausomybę.

 

Interviu esate minėję, kad su šiuo albumu tarsi grįžote prie šaknų, ką turite omenyje?


Manau, kad tai susiję su tuo, kad šiais laikais informacijos srautas milžiniškas ir daugelis žmonių vis klausinėja, kad kai naujas albumas bus išleistas, koks jis bus. Manau, kad sakydami, kad grįžome prie šaknų turėjome omeny tai, kad, kai, pavyzdžiui, ankstesniame albume naudojome žemesnį instrumentų derinimą, šiame mes grįžome prie įprasto rokenrolo derinimo. Dainas rašėme ir pats procesas buvo panašus kaip albume "Hiiekoda" (est.: Šventoji giria), o emocine ir dvasine prasme šis albumas panašesnis į "Äio".

 

Kas buvo pagrindinis šio albumo įkvėpimo šaltinis ir kokia albumo žinutė?


Šį albumą įkvėpė konkrečiai grojimas kartu. Dainas iš pradžių džeminom netoli Latvijos sienos Kaikoje, o vėliau Taline kartu nuolat repetavom ir taip jis ir gimė iš bendro įkvėpimo. Tai šitas albumas mums ir reiškia: kad METSATÖLL nori būti METSATÖLL ir taip eiti pirmyn.

 

Pastaruoju metu ėmėte vis daugiau eksperimentuoti (pavyzdžiui su kitais vokalistais). Kokie veiksniai paskatino tai?


Eksperimentavimas atkeliavo visiškai atsitiktinai ir taip išėjo todėl, kad mums patinka albumus kurti taip, kad juose kaskart būtų kas nors naujo. Specialiai, kad užpildytume "skylę" albume, nesame sukūrę nei vienos dainos. Kai Lauri parašė "Ballaad punastest paeltest" (est.: Raudonų juostelių baladė) pagalvojome: kodėl gi nepamėginus kartą gyvenime įrašyti dainą su moterišku vokalu. Ir kadangi mums išėjo viena tokia heavy daina, kaip "Koduhiite kaitsel" (est.: Saugant šventąsias gimtinės girias), kuri, pavyzdžiui, bosistui visiškai nepatiko, pamėginome operinį vokalą, su kuriuo METSATÖLL taip pat niekad anksčiau neeksperimentavo, ir ši daina įgijo visiškai kitą kvėpavimą ir tarsi atgimė. Dėl to taip ir padarėme. Žinoma, gyvai jų taip visą laiką atlikti nepavyks.

 

Kokie jubiliejinių metų planai ir tolesnės svajonės? Kur norėtumėte būti po dešimties metų?


Jubiliejinių metų planai, žinoma, yra groti kiek tik įmanoma daugiau, pasiimti iki paskutinio lašo, groti ilgus ir kokybiškus koncertus. Kažkada jubiliejaus proga turėsime išlenkti ir stikliuką ko stipresnio. Kadangi pasiekėme jubiliejinius metus, ateityje laukia labai daug, mes būtinai jus apie tai informuosime. Po dešimties metų nenorėčiau būti niekas kitas, tik METSATÖLL. Žinoma, norėčiau tobulėti kartu su METSATÖLL: vykti į dar didesnius turus, ir kodėl gi, pavyzdžiui, ne su Latvijos ir Lietuvos grupėmis. Kad susikurtų tokie dalykai, kurie neužsistovėtų, kad judėtų į priekį. Manau, kad toks folk metalas yra tikrai vertingas ir galėtų visą laiką egzistuoti, kaip tą daro, pavyzdžiui heavy metalas.

 

Esate groję visur pasaulyje. Kaip jus priima užsienyje, lyginant su Estija ir kur groti geriau – užsienyje ar namie?


Tikra tiesa, esame groję visur pasaulyje. Ir tai, kaip tave priima yra labai individualu. Žinoma, gimtinėje.. Tačiau esame ir patys stebėjęsi, kaip šiltai mus priėmė Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Bet gimtinėje, žinoma, namuose.

 

Kokioje užsienio valstybėje grojate dažniausiai?


Iš užsienio valstybių daugiausiai esame groję Suomijoje, manau, kad virš 60 kartų per mūsų istoriją, t.y. nuo tada kai susikūrėme. Kodėl taip yra? Nes kviečia! Pasikvieskite mus ir mes atvyksime  groti!

 

Kuris koncertas yra svarbiausias jūsų karjeroje ir kur groti jums patinka labiausiai?


Kiekvienas mūsų koncertas yra svarbiausias mūsų karjeroje. O groti mums patinka absoliučiai visur, kur tik esame kviečiami.

 

Dabar, kai muzika tapo jūsų darbu, ar einate patys į kitų grupių koncertus? Koks būtų jūsų svajonių koncertas?


Prisipažinsiu sąžiningai, kad pats tikrai nespėju į labai daug koncertų nueiti, kadangi pats nuolat užsiėmęs koncertais. Svajonių koncertas.. Net nežinau.. Gal norėčiau kada nors pamatyti Pink Floyd. O paskutinis koncertas, kuriame buvau buvo Cannibal Corpse.

 

Šiais metais dvidešimtą jubiliejų švenčia ne tik METSATÖLL, bet ir didžiausias metalo renginys Baltijos šalyse, Lietuvoje vykstantis festivalis KILKIM ŽAIBU, kurio pagrindinės kryptys yra juodmetalis ir folkas. Jūsų muzika tinka ten puikiai ir grosite festivalyje jau penktą kartą. Kokie jūsų festivalio prisiminimai?


Mes esame labai laimingi, kad galėsime groti dvidešimtajame Kilkim Žaibu jubiliejuje. Taip yra todėl kad širdyje viliuosi, kadangi man Lietuva yra tarsi šio stiliaus geriausia saugotoja apskritai, tad tikiuosi, kad Kilkim Žaibu taps tokiu festivaliu, kaip Tuskos festivalis Suomijoje. Tuskos festivalis yra toks kultinis festivalis, kur visos grupės nori pagroti, tai yra svarbus jų karjeros taškas, kad jie ten groję.

Turuose užsienyje esu kalbėjęs apie Kilkim Žaibu ir Kilkim Žaibu kartelė dabar labai aukštai. Lietuva negali to prarasti. Reikia iš peties toliau su Kilkim Žaibu keliauti į priekį, nes Kilkim Žaibu turi tapti tokiu kultiniu festivaliu, kad garsiausios black  ir folk metalo grupės jaustųsi taip, tarsi jos nėra nė egzistavusios, jei nėra grojusios Kilkim Žaibu. Ir tikrai laikau suspaudęs kumščius. Aš pats kiek kartų esu grojęs, tai tas jausmas ir atmosfera tokie tikriausi ir teisingiausi apskritai. Aš pats turiu daug pažįstamų iš Amerikos, kurie galiausiai atrado šitai ir atvyksta į tokius teisingus festivalius, o ne į taip sakant plastmasinių kalavijų festivalius, bet būtent tokio tipo festivalius. Ir sakau, tegyvuoja Lietuva, po velnių!

Tikiuosi, kad šių metų Kilkim Žaibu bus ta vieta, kur po ilgo laiko vėl grosime Lietuvoje ir užkursime tokią pirtį, kuri virs geriausiu METSATÖLL jubiliejiniu koncertu, apie kurį kalbėsime visus jubiliejinius metus!