2021 rugpjūčio 6-7, Varniai, Lietuva
Etno kultūros ir sunkiosios muzikos festivalis

Pokalbis su festivalyje „Kilkim Žaibu“ grosiančiais Vulture Industries – „Visuomet buvome tas keistas vaikis, kuris niekur nepritampa“

Vulture Industries tikrai nėra lengvas kąsnis net išrankiam muzikos klausytojui. Jų muzika sunkiai apibūdinama nenueinat į lankas, o neatidžiam klausytojui gali nesunkiai susidaryti įspūdis, jog ta muzika ir buvo sukurta kažkur ant norvegiškos pievutės. Laimei, pernai grupė išleido brandų, įdomų ir išties nesunkiai perkandamą albumą „The Tower“, kuris turėtų pritapti bent jau prie sąrašo „Turiu tai išgirsti“. Po to, kai tai padarysite, jūs arba liksit sužavėti jų kompozicijų beprotyste, vokalisto universalumu ir bendra jų skambesio jėga, arba tiesiog atsibusite iš blogo sapno. Jeigu pateksite į pirmąją kategoriją ir turėsite galimybę pamatyti Vulture Industries gyvai, tuomet jūs pretenduojate atsidurti viename įdomiausių pasirodymų metalo scenoje...

Jūsų dėmesiui – ekscentriškojo Vulture Industries vokalisto Bjornaro Nilseno mintys apie emigraciją, Menų spaustuvę ir bokštą.

Taigi, Bjornarai, kaip laikosi Vulture Industries? Gal turi kokių įdomesnių naujienų?

Sveikas, tamsta. Šiuo metu viskas pas mus tvarkoj. Ruošiamės 2014-ųjų metų koncertams ir visiškai nesenai pradėjome kurti medžiagą naujam albumui.

Gyvuojate jau daugiau nei dešimtmetį – kaip per tą laiką pasikeitė Vulture Industries reikalai?

Na, kai kuriems iš mūsų daugybė plaukų emigravo nuo viršugalvio ant smakro. Taip pat mes tapome šiek tiek senesni ir trys iš mūsų tapo tėčiais. Tuo tarpu grupė tapo didesnė, tad dabar vienoje pusėje turime šeimas bei kasdienius darbus, o kitoje – grupės reikalus. Abi pusės plėšia mus pusiau lyg pasiutę šunys... Tai gali tapti problematiška, tačiau šviesioji viso to pusė yra ta, kad vyrukų rankos tapo žymiai ilgesnės.

„Branches“ turas su Dordeduh ir Blutmond. Gana neįprasta matyti Europinį turą, kuris apima tik keletą šalių ir neužsuka į žinomiausias sunkiosios muzikos koncertų vietas. Kodėl tai bus toks mažas turas tokiam didžiuliam albumui?

Mes jau lankėmės kai kuriose Europos šalyse pernai rugsėjį, kuomet turavome su Leprous ir pristatinėjome ką tik išleistą „The Tower“. Turų derinimas su kasdieniais darbais ir šeimomis reikalauja kompromisų, tad mums sudėtinga sugroti vienu metu visur, kur norėtume. Atsižvelgdami  į tai, kad vis dar esame gana mažai žinomi, negalime groti kada norime ir kur norime. Be to, daug kas priklauso ir nuo to ar turime žmogų, kuris yra pakankamai suinteresuotas patogaus ir praktiško turo organizavimu.

Paskutinis Vulture Industries leidinys yra nuostabusis „The Tower“. Daugybė teigiamų įvertinimų, „Geriausias...“ nominacijų ir tt. Tai gana didelis siurprizas šio žanro fanams ir ne taip jau dažnai pasitaikantis puikus laikas grupei, kuri groja avangardinę muziką. Turėtumėt būti daugiau nei patenkinti šiuo rezultatu, tiesa? Kokie jums buvo svarbiausi momentai?

Mes visi esame labai laimingi. Sukūrėm geriausią albumą, kokį tik tuo metu galėjome, ir dabar, retrospektyviai žvelgiant, vis dar jaučiame pasitenkinimą. Panašu, jog tiek nauji, tiek ir seni mūsų fanai šį albumą labai vertina, o atsiliepimai buvo geresni nei bet kada iki tol. Taip pat mes turime žymiai daugiau interviu, negu jų buvo po pirmųjų dviejų albumų. Tad manau, jog tai yra pasekmė tiek puikaus publikos priėmimo, tiek ir buvimo didesnėje įrašų kompanijoje.

Asmeniškai man įsimintiniausi buvo du epizodai. Pirmasis – kuomet iš Costin Chioreanu gavau galutinį albumo viršelio apipavidalinimą. Žinojau, jog jis puikiai suprato koncepciją ir kad tai bus puiku. Bet... Aš nesitikėjau, jog tai bus tiesiog fantastiška. Buvau apimtas pagarbios baimės!

Antrasis nutiko tuomet, kai gavome atsiliepimą iš vieno mano dievaičių Mr. Doctor iš grupės Devil Doll. Jo žodžiai buvo kupini paskatinimo ir man buvo didžiulė garbė žinoti, jog jis girdėjo ir vertino mano muziką bei mėgavosi mūsų interpretuotu jo kūriniu „Blood don‘t Eliogabalus“.

Kas daro šį albumą tokį priimtiną? Ar tai tiesiog šaunus ir įkvepiantis kūrybinis procesas, ar galima sakyti, jog klausytojai tampa vis geriau pasiruošę tokiai sudėtingai muzikai, kuri pateikia žymiai daugiau šviežių idėjų, nei tipiški, vieno ar dviejų stilių šablonais paremti albumai?

Nuo daugelio kitų avangardinio ar eksperimentinio/progresyvaus metalo grupių mus skiria tai, jog mes neturime tikslo kurti keistą muziką ar kiek galima stengtis ties kiekviena galimybe. Mes geriau fokusuojamės į šaunių melodijų kūrybą išlaikant naujovėms atvirą požiūrį. Dažnai leidžiame prasiskverbti daugumai įtakojančių veiksnių, tačiau tai nėra mūsų tikslas.  

Koks tai albumas jūsų pačių akimis? Apie ką jis?

Mano nuomone, „The Tower“ kol kas yra geriausias mūsų diskas ir jis tiesiog atspindi tuometinę mūsų būseną. Asmeniškai aš manau, jog su šiuo albumu išgryninome savo stilių ir muzikinę kryptį.

Albumas paremtas bokšto tema, kuri metaforiškai pristato visuomenę, kurioje mes gyvename ir pasaulį, kurį kuriame aplink save. Iš šalies žvelgiant tai gali atrodyti keistai, tačiau kuomet tu esi įtraukiamas ir galiausiai tampi viso to dalimi, visi trūkumai ir absurdai tampa logiški. Kuo aukščiau tu pakyli į bokštą, tuo blogiau matai kas dedasi apačioje ir tuo skaudžiau krenti žemyn. Iš dalies tai ir užuomina į simbolinę bokšto kaip susinaikinimo pranašo reikšmę. Mes visi prisidedame prie jo statymo, tačiau pagrindinis architektas yra  paslėpta esybė.

„The Tower“ išleido gerai žinoma įrašų kompanija Season of Mist records. Kaip jums su jais sekasi?

Mūsų santykiai su Season of Mist yra geri. Kai kuriuos leidyklos žmones, kurie buvo mūsų fanai, pažinojome dar iš anksčiau, tad natūralu, jog ieškodami kur prisiglausti, kreipėmės į juos. Kol kas esame labai patenkinti bendradarbiavimu ir jaučiame, jog turime tiek mums labai reikalingą kūrybinę laisvę, tiek ir visą organizacinį aparatą, dirbantį tam, kad būtumėm matomi ir girdimi.

Gal galėtum nupasakoti, kokia yra jūsų kūrybinė idėja? Kokius jausmus ir mintis į ją sudedate?

Pati idėja atsirado visų pirma iš kūrybinio potraukio. Nuo pat pradžių buvome labai reiklūs ir siekėme visas  grupės dalis suraizgyti. Taigi tekstai papildo muziką, kuri papildo gyvus pasirodymus, kurie vėlgi papildo atmosferą – viskas yra susieta. Nepaisant to, kad pagrindinis tikslas visuomet buvo egoistiškai nukreiptas į kūrybinio poreikio išpildymą, visame tame yra noras klausytojams perduoti kažką gilesnio. Kažką, kas tikrai turi reikšmę ir mums patiems. Kažką, kas gali įgyvendinti pokyčius ir galbūt bent jau kai kurių mūsų fanų gyvenimus paversti šiek tiek labiau pakeliamus.

Priešingai negu debiutiniame albume „The Dystopia Journals“, dabartinėje jūsų kūryboje black metalo elementų praktiškai nebeliko. Kaip manai, kiek arti šio žanro likote? O gal būt reiktų klausti kaip giliai esate panirę į ekperimentavimą ir naujų erdvių paiešką?

Niekada nemačiau mūsų kurioje nors konkrečioje scenoje. Mes visuomet buvome tas keistas vaikis, kuris niekur nepritampa. Ir niekuomet nenorėjom. Asmeniškai aš neapkenčiu grupinio mentaliteto ir stengiuosi nuo jo laikytis taip toli, kaip tik įmanoma.

Vertinimas „kaip arti black metalo mes esame“ priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Jeigu šį žanrą matai tik su nustatytomis išraiškos formomis, tuomet mes esame toli nuo viso to. Tačiau, jeigu žvelgi į pačią black metalo esmę, kaip būdą perteikti savo jausmus ir asmenybės laisvę, tuomet mes esame visai šalia.

Kaip keitėsi grupės skambesys?

Metams bėgant tapome šiek tiek kitokie žmonės ir mūsų muzika keitėsi kartu su mumis. Manau, jog visą tą laiką augo mūsų pasitikėjimas ir nepriklausomybė, tad sugebėjome atrasti tai, kas yra tiksli mūsų muzikinių pusių išraiška.

Kiek jums svarbi žinutė, kurią neša jūsų muzika?

Viskas yra susiję, tad jeigu nori, kad visuma taptų  pilnai funkcionuojančiu kūriniu, visos išraiškos dalys turi būti vertinamos rimtai. Sudėtingos muzikos derinimas su bereikšmiais žodžiais, mūsų atveju būtų tiesiog kūrybinio darbo ir klausytojų įžeidimas. Tai būtų šiukšlė, vertinama kaip menas.

Pasirodymas „Kilkim Žaibu“ festivalyje bus pirmoji Vulture Industries pažintis su mūsų šalimi, publika. Ar buvote ką nors girdėję apie šį ilgametį festivalį?

Tiesą pasakius, su Lietuva mes jau turėjom šiokią tokią pažintį, kuomet bendradarbiavome su meno atlikėjų grupe ir kūrėme sceninį vaidinimą „Turning Golem“. Kol vystėme šį pasirodymą, aš likau Vilniuje dviem savaitėm ir kartu su atlikėjų grupe darbavausi Menų spaustuvėje. Man tikrai patiko miestas ir aš labai laukiu sugrįžimo į jūsų šalį.

Kalbant apie festivalį, esame girdėję, jog tai šaunus ir draugiškas renginys. Organizacija taip pat atrodo labai paslaugi ir draugiška, tad tikrai laukiame pasirodymo šiame festivalyje. Baltijos šalyse esame groję tik Estijoje. Pernai čia vykęs Europos turo koncertas buvo vienas iš įsimintiniausių, tad turime didelių lūkesčių iš Kilkim Žaibu.

Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje dominuoja masiškai gaminamos pramogos ir žmonių susvetimėjimas, manau jog yra svarbu turėti tokius renginius. Būtent jie padeda žmones ištraukti iš komercinių kanalų. Tai sveika tiek nuolat masinės medijos bombarduojamoms mintims, tiek ir sielai, kuri fizine prasme gali pabūti su kitais žmonėmis.

Kiek jūsų grupei svarbūs gyvi pasirodymai?

Koncertai yra neatsiejama mūsų išraiškos dalis. Tuo pačiu tai yra viena tų dalių, kuria mes kaip muzikantai mėgaujamės bene labiausiai. Mums velniškai patinka leistis į kelią, susitikti su savo klausytojais ir kurti magiją drauge. Kol albumas yra tiesiog monologas, gyvas pasirodymas yra dialogas tarp atlikėjo ir auditorijos.

Kuris Vulture Industries portretas tikslesnis – koncerte ar įrašuose?

Abu yra gana tikslūs ir panašūs. Tik koncertuose mes esame nuoširdesni ir spontaniški, o įrašytas albumas tikriausiai pasako daugiau apie tai, kokie mes norėtumėm būti.

Turėtų būti nepaprastai malonu kurti tai, ką klausytojas net nelabai sugeba apibūdinti. Iš kitos pusės žvelgiant norisi paklausti ar kada pagalvojote, kad lengvai atpažįstamos etiketės trūkumas gali atstumti daugiau klausytojų, negu pritraukti?

Aš niekuomet nelaikiau mūsų muzikos klasifikavimo savo rūpesčiu. Šią savotišką problemą palieku kritikams. Lengvai atpažįstamų ir grupę identifikuojančių elementų trūkumas įtakojo daugybę keistų mūsų stiliaus apibūdinimų, kurie man dažnai atrodo tiesiog juokingi. Viena vertus, aš pripažįstu, jog tai gali trukdyti albumų pardavimams, tačiau muzikos kūrybą įsprausti į rėmus atrodo klaidingas kelias mano paties atžvilgiu. Geriau jau mano muzika bus įvertinta ir apibūdinta po to, kai ją sukursiu.

Kokiai auditorijai skiriate savo muziką?

Gyviems žmonėms su gyvomis smegenimis.

Nesate iš tų, kurie koncertuoja kiekvieną savaitgalį ir pasirodo daugelyje vasaros lauko festivalių, tad tie reti pasirodymai turėtų būti daugiau ar mažiau ypatingi ne tik publikai, bet ir jums patiems. Ko galima tikėtis iš Vulture Industries festivalyje „Kilkim Žaibu“? Ko tikitės jūs?

Kai ko visiškai skirtingo...